In Memoriam
Netekome Leonardo Zasimausko (1945–2023)
Klaipėdos universiteto bendruomenę pasiekė liūdna žinia, kad š. m. spalio 31 d. eidamas 78-uosius metus staiga mirė buvęs jos narys, docentas, humanitarinių mokslų daktaras Leonardas Zasimauskas.
Gimęs 1945 m. lapkričio 15 d. Kėdainių rajone pasiturinčio ūkininko šeimoje L. Zasimauskas vaikystėje patyrė itin skaudžių pokario laikmečio primestų išgyvenimų. Tėvų šeima 1951 m. buvo ištremta į Sibirą, o jis atsitiktinai liko vienas pas gimines. Beveik dešimtmetį tėvus jam atstojo aklas senelis. Judviejų bendravimas Leonardui Zasimauskui buvo vienintelė ir svarbiausia moralinė atrama. Taip susiklosčiusi vaikystė padėjo pamatus jo pažiūroms ir charakterio savybėms.
Nepaisant rūsčių negandų ir jų paliktų randų, Leonardas Zasimauskas pasakodavo, jog jau vaikystėje atrado gamtos grožį, suvokė jos guodžiančiąją galią.
Vaikystės patirtis išmokė L. Zasimauską sunkiomis akimirkomis vadovautis išmintimi, bandyti pažinti ne tik gyvenimiškus, bet ir filosofinius jos šaltinius. Matyt, dėl to, baigęs istorijos studijas Vilniaus universitete, jis įstojo į to paties Universiteto filosofijos aspirantūrą. Jos metu L. Zasimauskas parengė ir 1985 m. apgynė disertaciją Egzistencinė religijos fenomenologija M. Eliadės kultūros koncepcijoje.
Atvykęs į Klaipėdą L. Zasimauskas dėstė filosofiją Šiaulių pedagoginio instituto Ikimokyklinio auklėjimo fakultete, o įsikūrus Klaipėdos universitetui dirbo docentu Filosofijos katedroje, keletą metų buvo šios katedros vedėju.
Savo mokslines publikacijas docentas L. Zasimauskas pirmiausia skyrė sakralumo, šventumo fenomenų tyrimams. Mintimis apie šių fenomenų vaidmenį tiek pavienio žmogaus egzistencijoje, tiek ir istorinėje žmonijos raidoje Leonardas mėgo dalintis draugų bei kolegų rate. Ši tema jam išliko bene svarbiausia iki pat gyvenimo pabaigos.
Docento paskaitų klausę studentai prisimena jį kaip geranorišką, atidų dėstytoją, siekusį kantriai, išradingai, o neretai ir šmaikščiai, jiems paaiškinti, kuo filosofija yra ypatinga, ir įrodyti, kodėl ji būtina išsilavinusiems žmonėms.
Baigęs profesinę veiklą L. Zasimauskas daug laiko skyrė važinėjimui dviračiu. Tai jis darė ne tik siekdamas palaikyti gerą fizinę formą. Kitas jo kelionių tikslas buvo paukščių elgsenos stebėjimai. Pastaraisiais metais jis nuoširdžiai džiaugėsi, kad gali tuo užsiimti. Tai buvo viena didžiausių jo gyvenimo aistrų.
Mūsų prisiminimuose Leonardas Zasimauskas išliks kaip ryški ir šviesi asmenybė, į pasaulį žvelgusi savo geru, linksmu ir skvarbiu žvilgsniu.
Atsisveikinti su velioniu Leonardu Zasimausku galima lapkričio 4 d. 11.30–12.00 val. laidojimo namuose „Amžiaus vartai“, Priestočio g. 7, Klaipėda.
